Gyvenimas įsisuko, įsibėgėjo ir atrodo, nesiruošia sustoti. Vos spėju gaudyti akimirkas, pasimėgauti, pagyventi čia ir dabar. Kiek daug gyvenimų norėčiau nugyventi, kiek daug žmonių sutikti, kiek kelių išvažinėti. Vienam gyvenime aš Niujorko karjeristė iš aukštakulnių išlipanti tik rytiniam pabėgiojimui parke, kitam – aš kaimo žmogus, kuriam dienos darbai atrodo, niekad nesibaigia, trečiam – atsiskyrėlė, nuo ryto iki vakaro paskendusi knygų, vyno ir tapybos atgarsiuose, o kur dar ketvirtas, penktas ir visi kiti likę gyvenimai... Visada pavydėjau tiems, kas žino tikslią, be proto tiesią savo gyvenimo liniją, nors kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad tik kelio vingy atrandi save, ir tik audros nublokštas, viesulo panešiotas surandi savyje tūnančias kerteles, kurių net neįsivaizdavai esant.
Vasarai neprasidėjus pradėjau ilgėtis rudens, bet man visada taip būna, visada norisi to, ko negali gauti. Nes siekimas buvo ir bus mano variklis, laukimas ir tikėjimas, kad dar ne viskas pasiekta ir pamatyta.
Susikėlusi kojas automobilyje skaičiuoju pralekiančius medžius, o staiga išnirę laukų horizontai tik primena, kad yra daugiau.
