Thursday, 10 April 2014

nepastovumai



Visada stebėjausi ypatingai stipriu asociacijų mechanizmu žmogaus galvoje. Užtenka vienos dainos eilutės, vieno prisilietimo, vieno kąsnio ir vienos kvapų natos užuodimo,- ir tu jau esi praeityje. Štai jums ir pati geriausia laiko mašina. Kaip gaila, kad ji veikia nepriklausomai, norite jūs prisiminti, ar ne. Ir apskritai, manau, ją išrasti buvo norėta kelionėms į priekį, o ne atgal. Atgal juk jau viskas patirta, išanalizuota ir neįdomu, o štai pirmyn vilioja savo neatrastais klodais, galimybėmis ir tikėjimais.
Vargšas dabar stovi vidury, neįvertintas ir skubinamas, tarsi jis nieko vertas, nors be jo nebūtų nei vakar nei rytoj.. Oi, jau per giliai kapstau.

Sveiku protu nesuvokiu, kaip galiu vienu metu norėti dviejų visiškai vienas kitam prieštaraujančių dalykų - stabilumo ir kaitos. Užsiliūliuoju save kasdienybėje ir staiga metu sau iššūkį, sugriaudama visą taip gražiai sudėliotą tvarką.

 Moteriška, pagalvoju. 
Perbėgu per praeities asociacijas ir suprantu, kad niekas nepasikeitė, visada tokia buvau. Net kambario baldus kas mėnesį perstumdydavau.
Mintys šokinėja ir persidėlioja, matyt rišlaus įrašo nebus... Matyt ženklas, kad reikia nustoti rašinėti.

 Jaučiu, kad pasidariau sau naują kovos lauką ir startuosiu vėl. Nuo nulio. O kol iššūkis ateis, bent lovą perstūmiau į kitą kampą.. Atseit fengšui, o iš tikro manasis nepastovumas.